Ant šakos tupintis paukštis neria žemyn ir nutupia buvusioje Atlantidoje. Atlantidoje, kurios gal ir nebuvo. Taip prasideda tapytojos Ievos Juršėnaitės paroda.  Autorė siūlo žvelgti paukščio, kuris gali matyti ultravioletinius šviesos spindulius, žvilgsniu. „Turbūt tai ir yra mano parodos raktas. Kviesiu į tarpdisciplininio meno parodą, kur žiūrovui siūloma bent aštuonioms minutėms atitrūkti nuo kasdienybės, permąstyti mus supančios tikrovės ir mito santykį“, – sako Ieva.

2020-ųjų vasarą I. Juršėnaitės paroda „Laukinės gamtos šuolis“ pirmą kartą pristatyta Siesikų pilyje (Ukmergės r.). Tarpdisciplininio meno projektas sujungia tapybos, instaliacijos, vaizdo ir garso meną. Menininkė ieško naujų erdvių ir savo projektą nori pristatyti tiek didžiuosiuose, tiek mažesniuose miestuose ar rajonuose.

I.Juršėnaitei svarbios erdvės. Pasak Ievos, Siesikų pilyje paroda nuskambėjo visiškai savitai, kai jie abu – erdvė ir kūriniai – papildė vienas kitą. „Man labai įdomios erdvės, ir ne tik Vilniuje. Aš nekuriu konkrečiai vietai, bet mano darbams yra svarbi unikali erdvė. Regionuose yra daug įdomių nebūtinai galerijų, tačiau ir kitų vietų. Unikalių, kurios pačios iš savęs turi atmosferiškumą. Kai įeini į vidų – įvyksta sintezė: erdvės ir to, ką aš įnešu. Tada vyksta labai gražūs dalykai“, – sako menininkė.

Kodėl autorė sujungė tapybos, instaliacijos, vaizdo ir garso meną? Nes šis jos atrastas junginys sukuria gerą efektą. „Jis išeina iš tapybos ribų. Aš esu tapytoja, ir dar nuo studijų laikų pradėjau dirbti ir su šviesa. Man, kaip kūrėjai, tapyba visą laiką atrodė ankšta. Ieškojau, kaip tapybą dar labiau įgyvinti. Todėl ir ieškojau rinkinio, sąjungos. Man atrodo, kad man junginį pavyko atrasti“, – sako Ieva.

Ir priduria, kad įžodinti jos sumanymą sunku. Tai – juntamas, akimis liečiamas ir su jausmu persipinantis menas.  „Tikro efekto nepajusi be šviesos instaliacijos ir garso takelio. Tai yra keturi baziniai didelio formato darbai. Sukonstruota apšveitimo sistema, bet iš esmės viskas yra tamsoje, ir kas minutę keičiasi. Apšviestas yra vienas konkretus darbas, kuriam skiriama minutė dieninės ir minutė naktinės šviesos. Apšvietimą lydi garso takelis. Tada išryškėja kitas – nematomas – piešinys ant to paveikslo. Po to visa tai pereina į kitą darbą, keičiasi ir garso takelis. Šviesa diktuoja žiūrovui, į kurį paveikslą žiūrėti“, – pasakoja menininkė. 

Paroda, kaip ir sufleruoja pavadinimas, kalba apie gamtą. Teisingiau – apie laukinės gamtos ir žmogaus ryšį. „Laukinės gamtos todėl, kad ji archaiška. Parodoje remiuosi Atlantidos mitu. Dažnai mėgstu pajungti mitologiją ne visai matoma kryptimi, ne visai tiesiogiai. Atlantidos nenarstau kaip tokios“, – kalba Ieva. 

Parodos instaliacijoje – vaizdai, užfiksuoti Azorų salose, nes kalbama, kad būtent jos yra buvusios senovės Atlantidos likučiai. Filmuotoje medžiagoje – Atlanto vandenynas, furmarolėse verdantis purvas. „Taip – per akimirkas – leidžiu suprasti, kad tai lyg ir buvusi Atlantida, nors niekas nežino, ar ji iš tikrųjų buvo. Taip pat rodau tikrovę: nuošliaužą Brazilijoje, teroristinį išpuolį, savo miegamąjį, vaizduoju tikrą įvykį, kai buvo dingęs vaikas.

Imu tikrus momentus, juos nutapau, perfrazuoju per save, o tikrą gamtą, kur yra realūs vaizdai, perkeliu į mitologinę pusę ir lyg sukeičiu. Kas yra realybė ir kas yra mitas?“ – apie parodą pasakoja I. Juršėnaitė. 

Menininkė sako, kad sukūrė inovatyvią, šiuolaikiniam žmogui suprantamą tapybos, integruotos su kitomis meno formomis, sintezę. I. Juršėnaitės noras yra įtraukti kuo daugiau žiūrovų – nebūtinai meno žinovų, tačiau supažindinti ir platesnę visuomenę. 

Parodos idėją I.Juršėnaitei padėjo įgyvendinti garso inžinieriai Lukas Pacenka, Vytautas Petrauskas ir už techninį įgyvendinimą atsakingas Mindaugas Šeinauskas. 

Projektą “Tech Arts kūrybinių industrijų inkubatorius” finansuoja Lietuvos Kultūros taryba.