Projekto autoriai: mikroorganizmai ir architektas Tomas Valentinaitis. Taip savo projektą „Mikotektūra. Eksperimentai su micelio medžiagos raiškos formomis“ pristato architektas Tomas.

„Pristatau idėją, kaip išgelbėsiu pasaulį. Šiuo metu mūsų visa civilizacija susidūrė su didžiausia ir turbūt apskritai paskutine problema žmonijos gyvavimo laikotarpyje. Dirbdamas statybų industrijoje nuolatos galvoju, kaip galėčiau prisidėti prie šios artėjančios katastrofos stabdymo. Ekologiškos statybinės medžiagos – vienas iš daugelio sprendimų. O grybų micelio medžiaga, mikokompozitas – viena iš tų medžiagų“, – sako architektas.

Pasak T. Valentinaičio, siekiant slopinti ekologines katastrofas ypatingai svarbu ieškoti ne tik ekologinių, bet ir klimato kaitos procesus stabdančių kūrybos priemonių: „Tikiu, kad gamtos elementų kūrybiškas taikymas architektūroje šviečia visuomenę apie nesuvokiamai plačią ir neištyrinėtą gamtos elementų visumą, stiprina žmonių įsitraukimą į aplinkosaugą, didina meilę gamtai.“

Gamtoje esančių gyvybės sistemų analizavimas Tomui yra vienas iš architektūrinės kūrybos įkvėpimo šaltinių, o susidomėjo tuo dar studijuodamas.  Magistro studijų metu, susipažinęs su metabolizmo architektūros idėjomis, Tomas į pastatus ir miestus pradėjo žvelgti kaip į augančius organizmus.

Baigus studijas pusmetį Tomui teko atlikti praktiką Venecijos architektūros bienalės Lietuvos paviljone „Pelkių mokykla“, kurioje studijavo tarprūšinius gyvybės ryšius bei pasaulines architektūros tendencijas.

„Jau studijuodamas pradėjau eksperimentuoti su pirmuonimis gleivūnais, taikiau juos miestų erdvinių sistemų planavime, kūriau trijų dimensijų augimo stakles. Susižavėjęs šia karalyste vėliau pradėjau eksperimentuoti su grybų medžiagomis.

Gleivūnai yra tarsi grybai, bet ne grybai, jie šiek tiek tobulesni. Tai tarsi tarpinė grandis tarp augalo ir gyvūno. Mane tai labai sužavėjo, todėl pradėjau eksperimentuoti su miesto erdvinėmis sistemomis, susiradau miške augančius gleivūnus. Tai yra įrankis kūrybai, galbūt priešprieša kompiuterinio matematinio skaičiavimo programoms, su kuriomis tekdavo dirbti projektuojant erdvę“, – pasakoja architektas.

Netrukus Tomas ėmėsi savarankiškai eksperimentuoti su grybais ir agrikultūrinėmis atliekomis. Šioms medžiagoms sąveikaujant gaunami betono, plastiko, putplasčio, medžio drožlių plokščių ar net mėsos pakaitalai: „Tai žavinga, tai artimiau žmogui. Tas organizmas turi net atmintį – jis gali prisiminti, kurią valandą paroje pasikeičia jo aplinka ir vystyti refleksus. Tokia ir buvo pati pradžia, kai ėmiau domėtis, kaip gamtos teikiamus įrankius galima pritaikyti miestų planavime, interjero dizaine ir žmogaus aplinkoje, architektūroje. Mane paskatino ir viso to neištirtumas. Siekiu praplėsti šios ekologiškos, savaime suyrančios medžiagos raiškos formas ir tokiu būdu populiarinti ir aktualizuoti šią medžiagą kitų architektų, dizainerių kūryboje“, – kalba Tomas.

„Tech Arts“ kūrybinių industrijų inkubatoriui architektas pristato micelio akustines plokštes, kurios sukurtos eksperimentuojant su spalva ir aromatu. Micelio (grybienos) medžiaga yra dar daug netyrinėta. Įdomu tai, kad grybų gyvenimo ciklas savo veikimo principu panašus į žmonių visuomenę. Mezgami ryšiai tarp organizmų sudaro kuriančias bei naikinančias struktūras. Vienos grybų rūšys, skaidydamos viską po savęs, palieka tik dulkes, o kitos kuria viena kitą papildančius ryšius su ekosistema ir gyvybe.

Pasak Tomo, pristatomo projekto problematika apima micelio, kaip kūrybinio įrankio ir įkvėpimo šaltinio neišnaudotą potencialą estetinėje raiškoje. Tyrimas aktualus, nes šiuo metu žmonija jau susiduria su klimato kaitos padariniais, o prognozės, kad pandemijos paveikta pasaulio ekonomika atsities aplinkos apsaugos sąskaita, verčia sunerimti.

„Kūrybai naudojamas grybų ląstelių tinklas, kurio mes nematome – tai ne tie grybai, kuriuos renkame miške ir valgome. Specialia technologija yra išgaunama medžiaga, tampanti kalkių, plastiko, betono, odos arba klijų pakaitalu. Iškėliau daug problemų dėl pačios medžiagos. Viena iš jų – medžiaga yra tapusi kūrybiniu įrankiu dizaineriams, bet buvo nusisukta nuo pačios medžiagos – į ją nebuvo grįžta, tik gaminami produktai“, – pasakoja T. Valentinaitis.

Kiek architektui teko perskaityti tyrimų, jie buvo atliekami dėl standumo, akustinių savybių, nedegumo, bet ne dėl estetinių savybių. Tad šioje vietoje jis ėmėsi eksperimentų: „Kilo idėja, keisti medžiagos spalvą. Grybai skaido chemines medžiagas, taip pat ir dažus, įvairius, net natūralius, pigmentus.“

Viena problema paskatino ieškoti sprendimų – ši medžiaga gana vienoda. Grožio supratimas, pasak architekto, be galo individualus reikalas, bet didinant medžiagos estetinį spektrą, kitaip tariant – pasirinkimą, didinama ir tikimybė, kad vartotojas rinksis šią, o ne kitą medžiagą. 

„Taip aš prisidėsiu prie tvarių medžiagų populiarinimo. Beeksperimentuojant toptelėjo mintis, kad estetinės šios medžiagos savybės gali keistis ne tik per spalvą. Tada pradėjau eksperimentuoti su kvapu, ir gana gerai pavyko. Taip sukūriau akustines plokštes, kurios pagamintos iš grybų, kanapių ir aromatinių bei prieskoninių augalų“, – kalba architektas.

Tai – trys visiškai suyrančios akustinės plokštės, sutvertos iš agrikultūrinių atliekų, grybų ir aromatinių ar prieskoninių augalų. Jos kvepia levandomis, vaistiniu šalaviju ar ciberžole. Akustinėmis savybėmis ši medžiaga lenkia ekstruzinį polistireną. Pasak architekto, grybų medžiagų rinkoje yra tik vienas Milane įsikūręs dizaineris darantis akustines plokštes iš šios medžiagos.

T. Valentinaitis yra išsikėlęs keturis esminius tikslus, kurių ir sieks – produktų sertifikavimas, gamybos optimizavimas, tolimesni tyrimai ir meninės intervencijos. Galiausiai – siekis, kad šią technologiją perimtų kuri nors akustinių plokščių gigantė. Taip pat architektas yra pasirinkęs keturias potencialias erdves, kuriose galėtų atsidurti projekto metu sukurta medžiaga.

Projektą “Tech Arts kūrybinių industrijų inkubatorius” finansuoja Lietuvos Kultūros taryba.