Projektas „Less stress“ gimė visų pirma iš asmeninės šokio menininkės ir jogos mokytojos Živilės Virkutytės patirties. „Jei susiduriame su ilgai trunkančiu stresu ir sunkia patirtimi, ji įsirašo į kūną kaip atmintis. Mūsų emocinė ir fizinė savijauta yra labai stipriai susijusios. Tik ilgą laiką medicina ir psichologija tarpusavyje nebendradarbiavo, nes matė tai kaip atskirus dalykus. Dabar taip jau nėra, yra ir požiūris, kad emocija ir kūnas yra viena sistema. Emocija daro įtaką mūsų kūnui ir sveikatai“, – sako Živilė. 

Tačiau kalbant apie Živilės projektą reikia pradėti nuo jogos ir nuo jos pačios. Joga į Živilės gyvenimą atėjo paauglystėje. Kai buvo 16 metų, jai diagnozuota netipinė anoreksija su depresija. Šį laiką pati Živilė vadina sudėtingu: „Tuo pat metu atradau jogą – pirmą kartą nuėjau į privačias klasikinės jogos pamokas.“ 

Šokis ir joga tapo Ž. Virkutytės „namais“ – padėjo išgyventi, išmokti, išbūti. „Ir kūnas jautėsi savo vietoje. Jogos praktika su manimi išliko iki šiol, jau 12 metų. Išbandžiau daug jos stilių. Tačiau, lankydama pamokas, dažnai jausdavau, lyg jos būtų pernelyg dvasingos, pernelyg rimtos. Arba joga būdavo suprantama kaip dar viena fizinė treniruotė“, – kalba Živilė. 

Prieš kelerius metus Ž. Virkutytė atrado Ashtanga jogą, o praktikavo ją  žiūrėdama YouTub įrašus: „Ten suradau du nuostabius mokytojus. Vienas mokė šios jogos pagrindų, o kitas – jogos anatomijos. Norėjau tęsti, todėl pradėjau reguliarią praktiką. Prieš pusantrų metų nusprendžiau vykti į jogos mokytojos kursus Indijoje. Šitas sprendimas iš esmės pakeitė mano gyvenimą – tiek asmeninį, tiek kūrybinį. Jis mane tarsi įžemino“, – kalba Živilė, kuri grįžusi pradėjo vesti jogos praktikas.

Dar vienas Ž. Virkutytės atradimas – neromokslininko Stephen Porges teorija. Jis kaba apie būdus, kaip įgyti atsparumą, atkurti savireguliaciją, valdyti stresą naudojant panašias, kaip ir jogoje, praktikas. Pavyzdžiui, tai yra sąmoningas kvėpavimas, jogos pozos, mantrų giedojimas, garsinis dainavimas.

„Ši teorija man atvėrė akis, todėl norėjau panaudoti ją ir visas praktikas, kurias pati atlieku ir siūlau, dirbdama su kūrėjais. Padėti jiems atrasti jų vidinio kūrybiškumo kokybę. Iš S. Porgeso išgirdau, kad jeigu mes gyvename su neintegruotomis traumomis, mūsų kūrybiškumas nuolat varžosi su streso sukėlėjais ir atsaku į juos. Kūryboje tai sukelia daug kančios ir sumaišties. Tai galiu patvirtinti ir pagal savo asmeninę patirtį. 

Pastebiu, kad šiandieninis menas dažnai pristatomas kaip veidrodis, kuris atskleidžia mūsų problemas pasaulyje. Bet, deja, nesiūlo tų problemų sprendimų. Ar suvokimo, kaip su tuo elgtis“, – sako Živilė. 

Vienas svarbus Živilės projekto raktažodis yra žodis „traumos“. Jos, iki galo neišsakytos, neintegruotos į mūsų gyvenimus, gal kartais jų buvimą sumenkinant prieš patį save, slopina kūrybiškumą. Be to, kartais apie tokių traumų buvimą žmogus gali ir nežinoti, neatskirti jų poveikio kasdienybėje.  

„Mes turime pilnai integruoti traumas, išgyvenimus bei patirtis, sugrįžti į savo kūną. Neseniai pabaigiau dviejų mėnesių sesijas su menininkais iš viso pasaulio. Jiems parodžiau įrankius ir praktikas, kurios padėtų lengviau suvokti save, suprasti traumas ir neintegruotas jų dalis. Mes praktikavome jogos asanas, darėme įvairius kvėpavimo ir garsinio dainavimo pratimus, giedojome mantras. Naudojome garsus tam, kad pabudintume tas kūno vietas, kurios vis dar yra tarsi išsijungusios“, – sako menininkė ir jogos mokytoja. 

Į pagalbą Ž. Virkutytė pasitelkė ir somatines kūno praktikas, laisvą rašymą, poezijos kūrimą: „Visas šias praktikas išbandžiau ir studijuoju pati. Jos man davė daug pozityvių pokyčių, o vedamų sesijų rezultatai pranoko lūkesčius. Supratau, kad, tinkamai naudojant, šie įrankiai ir praktikos gali atnešti nuostabių rezultatų kūrėjams ir apskritai visiems žmonėms.“

Ž. Virkutytė projektą,  integruojant minėtas praktikas į kūrybinį procesą, ketina pristatyti ne tik Lietuvoje, tačiau ir Skandinavijos šalyse. Tam bus kuriama ir platforma internete. Pasak Ž. Virkutytės, akcentas yra ne galutinis rezultatas, o kūrybiškumo kokybė, įvairių išraiškų paieškos. Platformoje suguls praktikos, mokymai ir kita svarbi medžiaga. Ilgesnė programa čia būtų skirta kūrybininkams, o trumpesnė – plačiajai visuomenei.

„Norime išleisti tinklalaidę, kur kalbėsime jau minėtomis temomis – gijimas, traumos, integracija, įkūnijimas ir kūrybiškumas, ieškosime dialogo su mokslininkais, galinčiais papasakoti apie traumas ir jų integraciją mūsų gyvenime, alternatyvių gydymo praktikų sėkmingų pavyzdžių“, – sako Ž. Virkutytė. 

Projektą “Tech Arts kūrybinių industrijų inkubatorius” finansuoja Lietuvos Kultūros taryba.